Приглашаем Вас в прекрасный Жямайтийский край – на берегу озера Плинкшяй в 2012 году открыла двери для гостей роскошная и стильная Вилла “Dubgiris”. Для Вашего отдыха и развлечений подготовлена территория площадью почти 4 гa с зелеными газонами, дающими приятную прохладу сосновыми лесами, полными рыбой прудами и, само собой, неповторимым берегом озера Плинкшяй. Вилла “Dubgiris” – это комплекс из 4 зданий, который составляют: гостевой дом “Лосиная берлога”, SPA-, банный комплекс и птичьи апартаменты, Банкетный дом и “Избушка тещи”. В главной гостиной “Лосиной берлоги” находится впечатляющая коллекция трофеев, добытых на охоте и привезенных из разных уголков мира – Европы, Сибири, Дальнего Востока и Африки. В гостевом доме оборудованы 2 роскошных апартаментов и 12 двухместных номеров. Комнатам не присвоены обычные номера.
Каждому номеру дано название разных зверей, а для интерьера выбран стиль в соответствии с образом жизни и средой обитания зверька. В другом здании усадьбы оборудованы 3 апартаментов, в которых также нет обычной нумерации. Каждому из апартаментов дано название разных птиц, и в номерах преобладает тематика, связанная с птицами. Любителям бани Вилла “Dubgiris” может предложить уютный, частный, небольшой банный комплекс, в котором Вы можете насладиться финской сауной с паром или без пара и турецкой баней. Желающим расслабиться можем предложить джакузи, массажную дорожку из камней, греющую скамью, различные виды веселого душа, комнатку для массажа и релаксации. Банкетный дом Виллы дышит утонченной роскошью, очаровывает своим безупречным и изысканным интерьером.
В этом двухэтажном банкетном доме высочайшего уровня мы можем организовать для Вас любой праздник, а профессиональная кухня предложит Вам различные блюда, включая и традиционные жямайтийские блюда. Для курсов и семинаров на втором этаже Банкетного дома подготовлен удобный конференц-зал со всем необходимым конференционным оборудованием. Несколько дальше стоит бревенчатая “Избушка тещи”, в которой оборудована русская баня с предбанником, наружная терраса с камином и прекрасным видом на озеро, удобные спальни, просторная кухня и гостиная с камином. На тщательно ухаживаемой территории Виллы Вы найдете пруды, полные плавающей рыбы. Оборудована смотровая площадка для наблюдением за рыбами, а собственноручно пойманную Вами рыбу мы тут же и закоптим. Вы сможете насладиться покоем в построенной башенке для наблюдения за птицами и приятно провести время в оборудованной беседке, а также в стоящем в центре пруда Островном домике. Любящие активный отдых посетители могут поплавать на водных велосипедах, лодках, байдарках и каноэ, а также полюбоваться впечатляющим пейзажем озера Плинкшяй. Желающим ознакомиться с окрестностями и их достопримечательностями предлагаем покататься на велосипедах, а тем, кому нравятся эмоциональные игры, предлагаем поиграть в баскетбол или волейбол на оборудованной спортивной площадке. А самым маленьким – на игровой площадке с множеством горок и качелей. Вилла “Dubgiris” – это место, где вы сможете отдохнуть, восстановить силы после тяжелой работы и испытать незабываемые впечатления.
VIETOVĖS ISTORIJA
Uikių kaimas, kuriame įsikūrusi Vila “Dubgiris”, yra Mažeikių r., Sedos seniūnijoje, Plinkšių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, Natūra 2000 poligone. Uikių teritoriją iš rytų juosia nuostabaus grožio Plinkšių ežeras, šiaurinėje dalyje iš ežero teka Domija, vakariniame pakraštyje yra Uikių miškas, per kurį eina Sedos – Telšių plentas. Istoriniai šaltiniai byloja, XVI a. pab. didikas Jonas Karolis Chotkevičius Uikių kaimą už skolą užstatė Žemaičių vyskupijai ir seminarijai. Tai pirmas atvejis, kai kaimo pavadinimas užfiksuotas istoriniuose dokumentuose. Praėjusio šimtmečio pradžioje Uikių kaimo viensedyje buvo įsikūrę 5, pačiame kaime 96 gyventojai. Daugiausiai gyventojų užfiksuota 1923m. – 111. Šiuo metu Uikių kaimą sudaro 10 sodybų. Uikių kaimas minimas dar 1596 metais. Kadaise čia klestėję Žemaitijos bajorai šiandienos kartoms paliko ramią gamtos užuovėją. Kaimo centre yra kapinaitės, apaugusios lapuočiais medžiais ir dekoratyviniais krūmais. Centre pastatyta koplytėlė su dviem kaltiniais kryžiais. Šiandieninė Uikių kaimo bendruomenė nėra gausi, tačiau vieninga: 2000 m. kaimo bendruomenė pastatė Kristaus statulą su užrašu “Kristau, laimink Uikių kaimo žmones” (autorius Antanas Murauskas). Tarybiniais metais Uikiuose, funkcionierių užsakymu, buvo pastatyta pirtis, todėl link jos nutiestas asfaltuotas kelias.
Plinkšių ežeras ir miškai
Plinkšių ežeras yra 5 km į pietryčius nuo Sedos. Jo plotas – 346 ha, ilgis iš pietų į šiaurę – 5,5 km, didžiausias plotis – 1,5 km., didžiausias gylis – 11,7 m (pietuose), vidutinis gylis – 3,6 m. Kranto linija stambiai vingiuota – tai žema pelkėta terasa, o rytiniuose, pietvakariniuose ir šiaurės vakariniuose krantuose – pelkėti miškai. Įteka Juodė (iš Gudono ežero), Markija, Domija, Šilupis, Šaltininis upelis, išteka Šerkšnė (Ventos kairysis intakas). Pakrantėse 20 – 60 m pločio nendrių ir meldų juosta. Paviršius – 110 m virš jūros lygio. Ežere knibždėte knibžda žuvų. Gausu retų ir vertingų rūšių žuvų t. y. starkiai, šamai, unguriai, lydekos, lynai ir kitos rūšys. Sovietų laikais, Plinkšių ežere buvo gausybė žuvų, todėl buvo organizuojama ir leidžiama verslinė žvejyba tinklais. Prie Plinkšių ežero yra šie kaimai: Plinkšės, Užpelkiai, Pamarkija, Paplinkšė, Uikiai. Plinkšių ežeras priklauso kraštovaizdžio draustiniui. Plinkšių draustinis – Mažeikių ir Telšių rajonų kraštovaizdžio draustinis. Savivaldybių teritorijose, 5 km į pietryčius nuo Sedos, į pietus nuo Plinkšių kaimo. Plotas – 1231 ha. Draustinis įkurtas 1974 m. Saugomi Rytų Žemaičių plynaukštės gamtiniai kompleksai, gamtos ir kultūros kompleksai. Ežere auga mažažiedė lūgnė. Pelkės pakraščiuose saugoma šalmuotoji gegužraibė, statusis atgiris, širdinė dviguonė, melsvasis mėlitas. Peri didieji baubliai, pilkosios antys, pievinės, nendrinės lingės, griežlės, miškuose – juodieji gandrai, pilkosios meletos, vapsvaėdžiai. Kasmet pastebimos perinčios jūrinių erelių ir erelių žuvininkų poros. Užpelkės miškuose peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas tetervinas. Saugomoje teritorijoje gyvena ūdros, kanadinės audinės, barsukai, veisiasi retos šikšnosparnių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Plinkšių dvaras
Pirmosios žinios apie Plinkšių dvarą mus pasiekia iš 1717 m. Pagal išlikusius rašytinius šaltinius priimta sakyti, kad ežero pakrantėje stovinčius dviejų aukštų vėlyvojo klasicizmo Plinkšių dvaro rūmus pastatė Konstantinas Broel Plateris (gimė 1847 m. Šateikiuose, mirė 1899 m. Plinkšėse). Manoma, kad iš karto po vedybų (apie 1870 m.) jis Plinkšėse ėmė rengti savo rezidenciją. Spėjama, kad rūmų statybos darbams vadovavo vokietis Rozenbankas iš Liepojos. Kas yra projekto autorius, nežinoma. Apie rūmus buvo įrengtas gražus parkas. Platerio sodybą sudarė trys dalys: reprezentacinis dvaro branduolys, sodas ir ūkinė dalis. Pagrindinį pastatą sudarė du trylikaašiai fasadai, kurie buvo beveik identiški, rūmų centre – triašiai iškyšuliai, sujungti trikampiais frontonais. Stulpai ir kolonos prilaikė didžiules terasas su baliustradomis. Po Konstantino Platerio mirties dvarą paveldėjo jo vyresnioji dukra Olga, kurios vyras buvo Lenkijoje gyvenęs Iljinskis – Kašauskas. Po I – ojo Pasaulinio karo (nuo 1918 m.) dvarą valdė jo įgaliotinis D`Ersevilis. Kai O. Kašauskienė mirė, jis tapo ir jos dukters Marijos globėju. 1934 m. dvaro centrą nusipirko Žemės ūkio ministerija ir čia įsteigė Žemės ūkio mokyklą (vėliau ji reorganizuota į technikumą, kuris 1977 m. uždarytas). 1981 m. dvaro kompleksas perduotas “Mažeikių naftos” įmonei. 1983 – 1987 m. dvaro parko teritorijoje ši įmonė pastatė profilaktoriumą. Prie Plinkšių ežero išlikęs grafo Konstantino Platerio (1847 – 1899) kapas. Pasakojama, kad grafas buvęs palaidotas Švedkapyje, o naktį giminės slapčia jį išvežę į bendrą giminės kapavietę. Žmona to nežinojo ir pastatė paminklą. Jis buvo aptvertas tvorele, o kapavietė apsodinta medžiais. Priėjimas prie kapo iš abiejų pusių apsodintas eglėmis.
Seda
Seda – tai Mažeikių rajono miestas, seniūnijos centras, nuo Mažeikių į pietvakarius nutolęs 24 km. Seda stovi septynių kelių susikirtimo vietoje (keliai į Telšius, Mažeikius, Plungę, Renavą, Žemalę, Rubikus, Navarėnus). Kazimieras Būga Sedos miesto vardą kildino iš vandenvardžio – netoliese esančio Sedos ežero (dar vadinamo Sedula). Sedoje yra dvi medinės bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (nuo 1770 m.) ir Šv. Jono Nepomuko (nuo 1783 m.) – architektūriniai paminklai. Sedos miestas su gatvių tinklu, aikštės planu, užstatymo fragmentais įrašytas į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Seda minima jau nuo XIII a. XV a. Seda pradėjo garsėti kaip judrus pasienio su Livonija prekybos centras. Prie dvaro XVI a. pradžioje pastatyta bažnyčia, 1500 m. jau buvo Sedos miestelis, o 1508 m. įkurta parapija. 1655 m. jam suteiktos turgaus ir prekymečių privilegijos. Miesto raidą skatino strateginė padėtis – prie kelio iš Livonijos į Žemaitiją. XVII a. viduryje ir per Šiaurės karus Seda smarkiai nukentėjo, XVIII a. antrojoje pusėje atsigavo, nuo 1780 m. gauta nauja prekymečių privilegija (minima kaip miestas). 1765 m. nutiesus naują kelią, pradėta formuoti dabartinė Bažnyčios gatvė. 1914 m. ant pušinių polių pastatyti visi namai, esantys kairioje užpelkėjusioje Sedulos upelio pusėje. Po 1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo tuometiniai Sedos savininkai Sapiegos, miesto valdos iš jų atimtos ir perduotos valstybei. Gyventojai taip pat buvo aktyvūs 1863 m. sukilime – platino uždraustą spaudą. 1855 m. Sedoje dirbo vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kurio garbei pavadinta miestelio centrinė aikštė. 1999 m. aikštė sutvarkyta. 2000 m. Sedoje pastatytas A. Baranausko biustas (aut. skulptorius Osvaldas Neniškis). 2004 m. liepos 16 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas.
Panų (Mergų) kalnas
Tarp Plinkšių ežero ir Sruojos upės yra istorinis Mergų piliakalnis. Miške, šalia pagrindinio kelio “Telšiai – Seda” maždaug 10 – ajame kilometre stovi kryžius, kuris nurodo keliuką, kuriuo pasukus į miško gilumą atrasime Panų kalną, dar kitaip vadinamą Mergų kalnu (1996 m. gruodžio 23 d. įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą). Panų kalnas – tai padavimais garsėjanti kalva, apaugusi pušimis, juosiama pelkių (pailga, smėlėta ir pušimis apaugusi kalva, kuri yra apie 210 m ilgio ir 100 – 150 m pločio, šlaitai nuolaidūs, 5 – 6 m aukščio). Apie Panų kalną užrašyta keletą padavimų, bet dauguma jų siejami su švedų puolimais ir savo orumą saugojusiomis žemaičių mergelėmis. Ši vieta gilioje senovėje buvusi labai įtvirtinta; įruošta požeminių urvų – slėptuvių sistema. Kai XVII a. Žemaičių žemę užplūdo švedai ir žiauriai niokojo kraštą, piliakalnio slėptuvėje pasislėpusios apylinkės merginos ir jaunos moterys. Švedai buvę nustebinti, niekur nerasdami jaunų moterų. Tačiau po kiek laiko jiems pavyko susekti slėptuvę. Jie užvertę urvo angą ir palaidoję apie 2000 merginų ir jaunų moterų. Nuo to laiko šis kalnas Mergų kalnu vadinamas. Žuvusiųjų atminimui ant jo pastatyta koplyčia. Piliakalnio papėdėje yra šaltinis, kurio vandeniu žmonės akis gydydavo. Šiandien Panų kalne aukojamos Šv. Mišios. Maldininkai lanko kalnelį, sudeda aplink koplyčią kryžius ir kryželius, kad ir iš šakelių ar vytelių susuktus. Žmonės čia palieka savo rūpesčius, išsako prašymus, aplankę kalnelį jaučiasi dvasiškai stipresni.
Renavo dvaras
Renavo dvaras ir jį juosiantis parkas yra Mažeikių rajono Sedos seniūnijos Renavo kaime. Tai vienas iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo Renne giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, plačiai garsėjęs savo pomėgiu sodininkauti. Po jo mirties dvaras atiteko Eugenijui Renne, o vėliau grafui F. Mielžinskiui, kuris šalia Varduvos upelio gražioje vietoje įkūrė naują apie 6 ha ploto parką (sakoma, kad ,nuvykus į dvaro parką, būtina apkabinti storąją Renavo eglę ir pamatyti Renavo liepą). Apie 1880 m. šlaito viršuje buvo perstatyti jau minėti kuklūs, bet gana puošnūs rūmai. Jie garsėjo vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis. Yra žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. Sovietmečiu (1980 m.) dvaro rūmai buvo pradėti restauruoti. Rūmuose išsaugota autentiška dvaro laikų bibliotekos aplinka. Joje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų (daugiausia gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. antrosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški. Šiuo metu rūmai yra restauruoti ir čia veikia Mažeikių muziejaus filialas. Salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamos parodos. Renavo dvaro rūmuose buvo filmuojamos ir kai kurios populiaraus meninio filmo “Tadas Blinda. Pradžia” scenos.
Žemaitijos nacionalinis parkas
Vos už 35 km nuo Vilos “Dubgiris” yra Žemaitijos nacionalinis parkas su savo perlu – Platelių ežeru. Taip pat verta aplankyti Platelių miestelį su dvaro sodyba, pasivaikščioti puikiai įrengtais parko pažintiniais takais, aplankyti šaltojo karo muziejų (buvusi požeminė raketų paleidimo aikštelė).
Plačiau apie parką: www.zemaitijosnp.lt
Raudonoji pelkė
Židikų seniūnijoje, 10 km į šiaurės vakarus nuo Sedos yra Raudonoji pelkė. Raudonąja ji vadinama todėl, kad seniau toje vietoje buvęs ežeras. Kai saulė vakarop imdavo leistis, vanduo atrodydavo labai raudonas. Iš to ir kilo pavadinimas Raudonoji pelkė. Metai po metų ežeras ako, kol visai užžėlė ir liko durpynas. Dalis jo plyti Skuodo rajone. Plotas 269 ha, iš jų eksploatuojama 170 ha. Bendras plotas 352 ha. Raudonoji pelkė susiformavo prieš 8 tūkstančius metų. Durpynas eksploatuojamas nuo 1972 metų. Anksčiau priklausė Telšių durpių įmonei. Nuo 1965 m. vyko projektavimo darbai, išmatuotas durpių klodų gylis, kuris siekė 8 metrus. Nuo 1966 m. kasamos durpės. 2003 m. durpyne kilo didžiulis gaisras, kuris buvo išplitęs apie 200 ha teritorijoje.
Žemaitijos žuvis
Vos už 1 km nuo Vilos “Dubgiris”, priešingoj Sedos – Telšių plento pusėj, Uikių miškų glūdumoje, Gedrimų kaime, yra įsikūręs buvęs Pasruojo valstybinis žuvininkystės ūkis. Šiuo metu šią didžiulę ir nuostabią vietovę pavyzdingai tvarko ir veisia įvairias žuvis UAB” Žemaitijos žuvis” savininkai ir darbuotojai. Teritorijoje įsikūrusios didžiulės ir plačios įvairių paukščių kolonijos. Dažnai pastebimi perintys jūriniai ereliai ir ereliai žuvininkai, juodieji gandrai, vapsvaėdžiai, šaukščiasnapės antys, juodieji gandrai ir kiti į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti saugomi paukščiai.